Seniau, kai tamsūs vakarai buvo ilgi. Pamažu kiemus apgaubdavo baltos, gilios sniego pusnys. O šiaurinė žvaigždė saugodavo vakaro tylą. Žmonės burdavosi prie žvakės spingsulės. Dirbdavo smulkius, bet taip reikalingus buities darbus ir dalindavosi išmintimi. Per pasakojimus, prisiminimus, mįsles, pasakas, padavimus, tikrai nutikusias ar išgalvotas siaubo istorijas vieni iš kitų mokydavosi. Pasaulio tvarkos. Atjautos kenčiančiam. Pagarbos artimui ir supančiai aplinkai. Senoliai taip užaugindavo vaikams šaknis. Užtikrindami, kad šie ateityje puoselės meilę savam kraštui, pagarbą praeičiai ir tradicijų tęstinumui.
Bet laikai keičiasi ir kas buvo įprasta seniau – dabar praranda aktualumą. Tos minties vedina Linkuvos kultūros centro lankytojus dailininkė Rūta Valionienė pakvietė į istorijų popietę. Čia dalyvių laukė devynios dėžutės. Jose – devynios istorijos. Visos skirtingos. Savaip įtraukiančios. Turinčios savo balsą, kvapą. Kai kurios net skonį. Arba palikusios paskui save tik šleifą neatsakytų klausimų. Kruopščiai paslėptos. Visos jos žadino smalsumą. Skatino dalyvius pasidalinti prisiminimais, patirtimis ir išgyvenimais.
Dėkojame visiems atėjusiems. Drąsiems be galo. Neatsispyrusiems smalsumui pažvelgti istorijoms tiesiai į akis.
